Lunatizmo Apraiškos

Aš atsiprašau. Tikrai, labai atsiprašau.

Aiškinti nieko nenoriu.

Pavėluotai, bet ačiū.

Ir iki.

Ir vienas jų gyvena sekančioje laiptinėje, ketvirtame nuo viršaus, arba šeštame nuo apačios aukšte, bute su durimis prie lifto. Idiliška vieta stebuklui.

Vardą stebuklas taip pat turi - Česlovas, tačiau gyvena visų meiliai vadinamas Česiuku. Rodos, laikai keičias, kaimynai keičias, langai iš medinių virsta plastikiniais, balkonai vienas po kito atsitveria stiklinėmis sienomis. O Česiuko pastogė kaip buvo, taip ir liko - apgriuvusiais langais, parūdijusiomis balkono grotomis ir tuo pačiu Česium, be kurio jau sunkiai įsivaizduojam savo psichiatrinę.

Jeigu ankstyvą šeštadienio rytą pažvelgtume pro langą, akys neabejotinai užkliūtų už iš šešto aukšto lango nukarusias kojas ir mėlyną (dažniausiai maišelį). Kojos, nuo žalingo aplinkos poveikio apsaugotos dažytojų tipo kelnėmis, žvaliai makaluojasi palei akmeninę sieną ir, jeigu neatkreiptum dėmesio į viršutinę kūno dalį, jos atrodytų kaip Karlsono, karštą vasaros dieną besivėsinančio ant Mažylio palangės. Tačiau į viršutinę kūno dalį dėmesio neatkreipti tiesiog neįmanoma.

Hm, būdamas svetimu, paklausčiau, ką ~šešiasdešimtmetis Karlsoniškos išvaizdos vyriškis šeštadienio rytais su maišeliu veikia ant palangės, bet turiu garbės tai stebėti jau ilgą laiką, todėl tiesiog papasakosiu reikalo esmę ir rimtumą.

Na, pradėdamas pasakojimą tikriausiai turėjau paminėti Česiuko psichinės būklės nestabilumą - jis vienas realiausių mūsų psichiatrinės gyventojų, labai ryškiai kelia mūsų bendrą reitingą kitų atžvilgiu. Gyvenimas išmanumo ir žavumo nepagailėjo, tačiau šiek tiek protelio pamiršo krestelėti. Arba, kaip mėgstama sakyti, kai Dievulis protą dalino, Česiukas matyt paskui drugelius lakstė. Kaip vasarą kieme, su mažaisiais pypliukais iš apylinkių.  

Taigi, jeigu dar kam nors liko neaiškumų, tai šeštadienio rytais Česiukas su ryškiai geltonu peiliuku nuo lango rėmo dažus ir medieną gramdo, viską atsakingai surinkdamas į mėlynąjį maišelį - neduok Diev prišiukšlins. Šito užsiėmimo tikslas ko gero niekada nebus aiškus, tik jis pats tai ir supranta. Tačiau naglumo šitam sutvėrimui nebuvo pagailėta. Kaimynams žinoma įtartina buvo, ir baisu šiek tiek, kad neišskristų šis pro langą, todėl namo gyventojų susirinkimo metu jo buvo tiesiai šviesiai paklausta, ką jis ten meistrauja ir kodėl kaimynams trukdo šeštadieniaut. Česius tik maniakiškai nusišypsojo, mirktelėjo akį ir šnipštelėjo:

- O ką, krizė, langus pasikeisti noriu, brangiai kainuoja, tai va jei savąjį išimsiu pats, bus pigiau vis ant biškio, atvažiuos elektrikai ir sudės visą, ir jiem darbo mažiau, žiūrėkit koks gražus mūsų namas bus, visas su plastikiniais langais, pažiūrėkit koks gražus vijoklis…

Nebeliko nei noro, nei reikalo daugiau jo kamantinėti ar prašyti keisti savo rytinius įpročius. Tai būtų lyg prieštarauti gamtos dėsniams - juk prieš Česiuką visi lygūs.

Tarp kitko, taip, apie elektrikus jis užsiminė, ne iš durnumo klaidą padariau. Tiesiog vienintelė profesija, kurią Česka pripažįsta yra elektriko - jokių kitų. Pats jis - elektrikas, langus jam sudės elektrikai, darželį prie namo tvarko elektrikė, o į nepažįstamus gatvėje kreipiasi kaip į elektrikus. Ir vėlgi, visiškai neaišku, už kokius nuopelnus jis šitaip juos garbina. Na, tiek to.

Iš tiesų, Česlovo gyvenimas vertas knygos, kiekvieną dieną atsitinka vis kas nors, ką pradėjus aprašinėti, neblogas romanas išeitų. Tačiau neturiu nei laiko, nei kantrybės vardinti visų stebuklo stebuklų. Tik darkart tvirtinu, kad tokių būna. Ne kitaip.

Atlikinėdamas šventą besibaigiančių atostogų pareigą kibau į knygų lentynas. Na, ne, nelaužyti ar išmesti, tiesiog susivokiau, kad ir joms pats laikas pasijausti švariomis ir reikalingomis. Besikuisdamas po metų metus nejudintas senas apdulkėjusias knygas užtikau tai, ko mažų mažiausiai tikėjausi užtikti - senąjį sapnininką.

Nesu didelis sapnų, zodiako ženklų mėgėjas ir mylėtojas, netikiu horoskopais ir nė nesiruošiu jų skaityti, sapnai niekuomet nekėlė didelio susižavėjimo, tačiau kažkokia nepaaiškinama jėga vertė pasilikti šią knygą ir dabar visiškai to nesigailiu.

Įdėmiai peržvelgiau sapnų reikšmes ir galiu garantuoti, kad nuotaika grįžo mažų mažiausiai kelioms dienoms. Na bet ir šposininkai tie lietuviai visais laikais buvo. Cituoju:

• Anglą sapnuoti - didelis turtas.
• Mušti sapne asilą - esi žiaurus savo artimiesiems.
• Plauti sapne ausis - nori mylimas būti.
• Sveika bamba - didelis džiaugsmas.
• Skrendančią bažnyčią sapnuoti - patirsi kokį nors stebuklą.
• Bučiuotis su boba - saugokis venerinių ligų.
• Sapne išsiskirti su broliu - laimingi nuotykiai.
• Bulves sapne valgyti - sutriks žarnynas.
• Gauti dovaną iš merginos - laukia gyvenimo smūgiai ir kančios.
• Su drauge nakčia mėnesienoje susitikti ir bučiuotis vyrams - laimė, moterims - nelaimė.
• Medžio drevę sapnuoti - artima moteris laukiasi.
• Sulūžęs dviratis - saugok savo sąnarius.
• Emigrantas - prastos viltys.

Ir t.t.

Hm, galbūt logikos čionais kažkiek ir yra, kai kurie atvejai tikrai ganėtinai protingi. Emigrantas, pvz.

Prisimenu, šį sapninką močiutė laikydavo garbingiausioje savo namų vietoje, kol galiausiai jis atsidūrė pas mane. Žiū, anūkėlis užsinorės gilesnę savo sapnų prasmę žinoti. Tačiau į tokius dalykus vis dar žiūriu nepatikliai ir abejoju, ar kadanors tapsiu to gerbėju.

Pervertęs šį sapnininką, kaip pavyzdingas XXI a. gyventojas, prisėdau prie interneto ir atėjo mintis peržvelgti kitus sapnų aiškinimo klodus, mažu atrasiu atitikimų ir galėsiu pradėti manyti, kad čia nėra visiškas pudrinimas. Ir taigi, neturiu jokio tikslo cituoti to, ką radau, viskas daugmaž ir atitinka. Nustebimas didžiulis, matyt skraidančiais bažnyčias sapnavau - pasirodo mano regėtieji sapnininkai sudaryti vienu principu. Na, bet vis dėlto tai neprivertė patikėti, kad švarios ausys reiškia meilės alkį.

Galbūt esu per daug smulkmeniškas ir pernelyg lendu į smulkmenas, tačiau vistiek labai įdomu, kokiu metodu sudaromi šie sapnininkai. Logiškos prasmės daug kur kaip ir nėra, ne viskas paaiškinama sveiku protu. Teko girdėti nuomonę, kad sapnuose dažniausiai viskas būna atvirkščiai, pvz. jeigu sapnuoji nelaimę, laukia laimė, jeigu sapnuoji esąs neturtingas, reiškia praturtėsi ir t.t. Bet kodėl tada liaudies atstovai jaudinasi, susapnavę piktą kiaunę ir džiaugiasi, sapne išvydę vestuves? Nesiriša man čia galai, nors tu ką.

O tikybos mokytoja šiuo klausimu nepalenkiama. Apturėjome keletą pamokų, kuriose labai plačiai nagrinėjome sapnus ir žmogaus pasąmonę. Išgirdau labai aiškią argumentuotą nuomonę, kad… sapnų paprasčiausiai nėra. Juos kuria pats žmogus ir miego metu mato tai, ką nori. O tie, kurie atsibudę teigia, kad sapnavo nemalonų sapną, paprasčiausiai nesupranta, kad tai buvo labai didelis gėris. Vienareikšmiškai, blogų sapnų nėra, visi jie yra geri ir užsikaskit pernykščiais lapais su tom savo baimėm.

Niekas iš auditorijos nesiryžo pireštarauti, kadangi visi žinom, kad būsim užversti argumentais prieš. Bet klausimas širdy vistiek šioks toks liko, negaliu drąsiai konstatuoti fakto, kad ji buvo neteisi. Neturiu argumentų už ir prieš ateivių, baubų ir Kalėdų Senelio egzistavimą, todėl apsisprendimą ir šiuo klausimu paliksiu kiekvieno jūsų galvai.

Neabejoju, kad daug dalykų žmogus sugalvojo pats, norėdamas įdomiau ir prasmingiau gyventi (nepulsiu jų vardinti nenorėdamas beprasmių ginčų). Tačiau ar sapnai su kokia nors ypatinga reikšme yra vieni iš jų?.. Atsakymas, manau, priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeninio požiūrio į žmonų, jo pasąmonę, proto galimybęs ir galų gale išsilavinimą. Skaičiau galybę straipsnių ir ištraukų šia tema, kol pribrendo mintis įrašui, bet kaip buvo neaišku, taip ir liko - tai vis dėlto, tikėtis džiaugsmo, sveiką (?) bambą susapnavus, ar ne?..

Viskas prasidėjo nuo savižudiško noro atiduoti paskutines jėgas rytiniam bėgiojimui. Susiruošiau kaip pridera, kaip ir kaskart, su iš paskos bindzenančiu katinu. Bet. tik išsmukęs pro duris, nosim atsimušiau į paštininką. “Viešpatie, koks baisus jų darbas”, prisimenu pagalvojęs. Vos spėjau ištarti pasisveikinimą primenančius žodžius ir jau stovėjau rankose laikydamas neaiškios kilmės siuntinį, sakyčiau, neblogo lagamino dydžio. Išgirdęs tėvo pavardę apsidžiaugiau, kad skirtas jis ne man.

Niekuomet nemėgau siuntinių. Tada jautiesi skolingas tam žmogui, kuris tave prisiminė. O dažniausiai finansinės, moralinės ar atgalinio adreso neturėjimo problemos stabdo ir visai sunaikina atoveiksmį. Paskutinį kartą siuntinį gavau prieš tikriausiai trejus ar ketverius metus, ir tai buvo siaubingai miela kalėdinė močiutės dovana. Pliušinės šlepetės su ančiukais. Tai taip gera prisiminti.

Paštininkas pradėjo nekantriai mindžikuoti, kol susivokiau, kad tėvą pasirašyti už siuntinį pakviesti vis dėlto reikėtų. Tačiau problema buvo kiek didesnė nei tik begalinis noras kuo greičiau įkvėpti gryno neprirūkyto oro. Buvo šešta valanda ryto, neįsivaizduoju, ką tokiu laiku siuntinius nešiojantys paštininkai tikisi rasti už adresato durų. Šeštą valandą ryto normalūs, pabrėžiu, normalūs žmonės dar saldžiai miega ir savižudiška būtų trikdyti šį garbingą procesą. Tačiau pareiga nelaukia - tyliai įslinkau į tėvų miegamąjį ir timptelėjau už vyriškos kojos. 

Rodos, pajudinau ištisus Himalajus. Sududnėjo, sujudėjo viskas aplinkui, iš po antklodės pasigirdo duslūs garsai, pamažėle panašėjantys į žodžius, adresuotus man. Kai galiausiai buvau apdovanotas susiraukusia išraiška ir vienu žodžiu užvestas kalbėti, išdėsčiau reikalą ir ramiai pasišalinau. Praėjo dešimt minučių, penkiolika… Girdžiu, paštininkas už durų šneka telefonu, vadinas jis pasiryžęs laukti. Po gerų dvidešimties minučių Sezamas iškilmingai atsivėrė ir išvirto minėtieji Himalajai. Tiesiu taikymu pasukęs link lauko durų tėvas mitriu rankos judesiu nušlavė viską, kas ramiai gulėjo ant prieškambario spintelės. Be žodžių pasirašęs už gautą siuntinį jis greitai perskrido viską, kas gulėjo pažeme ir vėlgi dingo savo oloje netaręs nė žodžio.

Ir keisti gi tie žmonės. Pasirašo ir net neįvertina, už ką. O pakeliui dargi viską išvarto. Likau stovėti su didžiuliu įtartino turinio daiktu rankose, palei kojas besimėtančiomis moteriškomis smulkmenomis ir su didžiuliu skauduliu širdy, kad pradžiopsojau daugiau nei pusvalandį brangaus savo gyvenimo laiko. Susisukau kiek įmanoma greičiau ir šįkart jokia kliūtis nesutrukdė pasiekti lifto.

Lifte tykojo jau visiškai kita istorija. Apturėjau kelionę su pusiau tuščiu maximinės mišrainės indeliu. Tačiau šioje vietoje viskas lyg ir suprantama. Tokio mėšlo į namus geriau nesinešti, galima palikti tiesiog lifte, juk niekas net nepanorės imti. Nesiryžau tvarkos įvedinėti ir aš. Ai, tegul pūva, gal koks nors alkanas ir nelaimingas žmogelis užbaigt savo gyvenimą sumąstys. O, juk tai labai nebloga mintis - jei esi silpnos sveikatos, liūdnas, nelaimingas ir prislėgtas, nebenori gyventi ir kankiniesi amžinais visa ko skausmais, išeitis vis dėlto yra. Ir ją galima rasti Maximos mišrainių skyriuje. Na, arba tokiame lifte, kaip mūsų daugiabučio. Mirtis arba bent stiprus apsinuodijimas garantuota.

Tik išėjęs iš laiptinės suvokiau, kad paskui iš namų iškeliavo ir supermenas, tačiau tikriausiai pasirinko sveikesnį būdą pasitikti dieną, nei terorizuoti šeimos narius dėl nelemto parašo. Iš įpročio pasukau galvą ten, kur jis dažniausiai laukia dėmesio arba atidaromų laiptinės durų - akurat, kur buvęs, kur nebuvęs, žvilgsnis užkliuvo už snaudžiančio herojaus. Iš pačio ryto išmokęs agresyviai elgtis su aplinkiniais, nepagailėjau ir jo - pradėjome rytinius risnojimus.

Lyg ir būtų taip viskas ramiai ir užsibaigę, tačiau nebūčiau aš, jeigu neįrodyčiau savo stulbinančio sugebėjimo įsivelti į… hm. Situacijas.

Prie spaudos kiosko būriavosi iš keletos chronių sudaryta grupelė. Nebuvau nusiteikęs keisti judėjimo maršruto, todėl nieko neįtardamas pasukau pro juos. Tačiau greitai buvau sustabdytas jau įprastu klausimu:

- Turi parūkyt?

- Ne.

- Rūkai?

- Rūkau.

- Tai turi parūkyt.

- Ne, neturiu.

- Tai imk, parūkysi.

Paskutiniu sakiniu buvau galutinai išmuštas iš vėžių. Jau buvau morališkai pasiruošęs gauti į nosį, kojos automatiškai susikonfigūravo pasiruošimo bėgti rėžimu. O čia, mat… Žiū, dar įsiliesiu į kompaniją - juk atsisakyti būtų buvę labai negražu. Na, nežinau, ką ten surūkiau, tačiau skonis buvo ganėtinai neblogas. Chesterfield. Arba kažkas tokio. Labai nesistengiau įžiūrėti.

Taigi, stoviu kaip savas, klausaus įdomios pijoko patirties ir suku mintį, kaip greičiau dingti iš susidariusios situacijos. Tarp kitko, visai įdomi jų šneka buvo - apie tikrąsias Maiklo Džeksono mirties priežastis. Nedrįsau grūsti savo nuomonės, kurią, be abejo, šiuo klausimu turiu, tačiau visai neblogų versijų jie pateikė, verta susimąstyti. Vis dėlto, vaikų ir pijokų lūpomis tiesa šneka.

O kai dūmai jau buvo sutraukti ir pasisuko kalba apie skirstymąsi į skirtingas puses, buvau apdovanotas gausybe rankų paspaudimų, tik nesupratau, už ką toks draugas tapau. Na, nors vis dėlto, ne dažnai sutiksi tokį debilą, atostogų metu, vos ne naktį lakstantį su katinu po apylinkes. Lengviau atsikvėpiau tik atsidūręs per keliolika metrų nuo jų ir, kai krūtinėj pradėjo jaustis artėjanti pompa, pasukau link namų. Rūkymas ir bėgiojimas vienu metu visiškai nesiderina.

Grįžau kaip pridera, tyliai ir atsargiai, kad nepažadinčiau vėl kietai įmigusių kalnų kalnelių. Iki gyvo kaulo prisižiūrėjęs pro langą ir prisisiurbęs rytinės kavos nuslinkau ant stogo - vienintelės vietos, kur iš tiesų galima rasti ramybę. Apmąstęs ryto įvykius prisiminiau grėsmingąjį siuntinį, kurio buvimo koridoriuje net nepastebėjau. Ilgai sukau mintį, kas galėtų jame būti, tačiau šią virtinę nutraukė visai virš galvos praskridusi zylė.

Su zylės uodegos virptelėjimu į smegeninę sugrįžo poreikis susieti įvykius ir pritaikyti jiems kokį tai bendrumą. Tačiau šįkart jo užmuškit nerandu. Neįtikėtinai ankstyvas paštininkas, savižudiškos pareigos, mišrainė ir dar nemokama cigaretė - na, būna ir man kartais nusiseka. Taip pagalvojęs išsišiepiau kaip serijinis žudikas maniakas. Neturi gi viskas klostytis lyg pagal planą, gyvenimas tam ir skirtas. Ieškoti netikėtumų ir eiti pas juos, arba, šiuo atveju, netikėtai sulaukti jų ateinančių pas tave. Su siuntiniu ir cigaretėmis.

Nebaigta trečiokiško lygio ”esė” lietuvių kalbos pamokai, tema ”Mano 2010-ųjų rudens atostogos” -.-’ 

Adomas ir Ieva buvo pirmieji žmonės. Neabejotinai, buvo. Kad ir išsivystė iš neaišku ko, tačiau jie tai padarė pirmieji. Na, arba buvo sukurti. Kažko iš aukščiau. Buvo sukurti lygiai taip pat, kaip vasara sukuria rudenį, arba išsivystė, kaip grybas iš samanų. Kaip rudeninis grybas iš samanų. Ir tupi štai ruduo kaip grybas ant Lietuvėlės, laukia žiemiško bato, erzina užsikimšusiomis nosimis ir šiltų kojinių paieškomis, veda iš kantrybės rytine dargana ir lietumis. Su rudeniu į mokyklinukų namus atžingsniuoja ir atostogos, kai kam - per trumpos, kai kam - per ilgos, o man - visiškai nereikalingos.

Kepamų obuolių kvapas iš virtuvės iškilmingai pranešė, kad išsibudinau ryškiai per anksti, kaip pirmąją atostogų dieną. Laikrodis rodė 18:58, iš kitos lango pusės tupėjo viso labo viena miestietiška zylė. Graudūs vaizdai užplūdo akis, kai pamėginau pakelti galvą ir apsidairyti. Kambarys nė iš tolo nepriminė, kad jame gyvena kažkas, kam bent mažiausiu širdies kampeliu rūpi mokslai. Jis lyg ir skelbia amžinas atostogas, tačiau neatitinka daugumos atostogaujančio žmogaus kambariui keliamų reikalavimų. Žiemos atostogų metu čia neverta ieškoti močiutės megztų vilnonių kojinių ar kalėdinės eglutės, pavasario - pliušinių zuikučių ar viščiukų, vasaros - pripučiamų gelbėjimosi ratų ar spalvotų kibirėlių su kastuvėliais. Sakyčiau, mano aplinkoje - amžinas ruduo. Tiksliau, amžinos rudens atosotogos.

Laikrodžio rodyklės galutinai iš lovos ištraukė tik 20:05. Ištraukęs sunkią galvą iš po antklodės, visų kūnu pasinėriau į šaltą rudenišką ore tvyrančią šilumą. Balsas iš virtuvės su prievolės gaidele kvietė prie vakarienės stalo, ant kurio jaukia ramybe degė žvakė. Užsidžiūrėjau į jos liepsną ir nejučiomis pasukau akis į kalendorių - spalio 25-oji. Iki Vėlinių liko viso labo 7 dienos.

Kaip ir kiekvienas kūrinys, taip ir kiekvienos atostogos turi savo kulminaciją, šiuo atveju - Vėlines. Nesu labai giliai tikintis ar visiškai netikintis asmuo, tačiau nuo mažumės buvau auklėjamas ir mokomas pagarbos mirusiesiems ir jų amžino poilsio vietoms. Apie pačias Vėlines, kaip apie ”šventę” buvo ir bus rašyta daugiau negu to iš tikrųjų reikia, todėl iš gausybės dabar užplūdusių minčių paminėsiu tik šią vienintelę - kaip sakoma, iš dulkės atsiradai, dulke ir pavirsi, tačiau neapsakomai gaila, kad tas faktas užmirštamas ir elgiamasi taip, lyg esame patys savo laiko valdovai ir mirties deadline’as mums negalioja.

…

Na, o jeigu dar ką nors ir domina, kodėl apsileidau su dienoraščio pildymu… Turiu nuvilti, pasiaiškinimo kaip ir neturiu. O meluoti apie nesantį užimtumą irgi baisiai nesinori. Tiesiog atėjo ir man toks metas, kuomet minčių kupina smegeninė po truputį dyla, blunka, mintys darosi nusususios ir nebeįdomios pačiam sau. Ką jau kalbėti apie plačiąją auditoriją. Todėl tiesiog atsiprašau ir dėkoju už supratimą. Nuo žemės paviršiaus dargi neišnykau. Tikriausiai.

Tarp kitko, apie išnykimą. Turėjau garbės ir visuotinės laimės skaityti šiokią tokią dalelę didžiai gerbiamo Maironio kūrybos. Vienas jo eilėraščio posmas giliai įstrigo mintyse ir iki šiol nejučiomis patyliukais jį sau kartoju. Kaip maldą, kad prisiminčiau, kas iš tikrųjų esu ir ką išeidamas turėčiau palikti. 

”Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės.

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?”

Maironis

Tai du dalykai, kuriuos suprasti tikrai ne man.

Visų pirma - saulė. Na, šviečia ji, lyg ir šildo, bet iki širdies kaip nenusigauna, taip nenusigauna. O taip laukiu, taip tikiuosi bent menkučio spindulėlio, viskas apsiverstų aukštyn kojom. Na, galbūt atsiverstų į savas vietas, tikriausiai taip sakyti būtų aiškiau.

O apie Maironį geriau taipogi daug nesiplėsiu. Jokiais būdais nesmerkiu šio didžžio žmogaus kūrybos ir tikrai nesipiktinu darbais, užduodamais jo tema, tačiau… Piešti? Maironį?.. Wtf?.. Pasitikslinau du kartus. Taip, Maironį. Maironio portretą. Viešpatie.

Todėl saulei nė nesiruošiant išlįsti iš už debesų, sėdu prie tuščio popieriaus lapo ir mėginu pieštuku išgauti bent kažką panašaus į žmogaus fizionomiją. Nesu profesionalas, ypač žmonių vaizdavimo mene, o Maironis pasirodo ne iš kelmo spirtas. Nenori pasiduot, nors tu ką - linija į šoną, kreiva liniją į ne tą šoną, nereikalinga linija… Greitai pabosta ir sviedžiu darbą į šalį. Mat jį šunys.

Likau prie beveik tuščio popieriaus lapo su ant pečių sunkiai svyruojančia galva ir nusprendžiau atidėti viską nakčiai. Tačiau naktis pasirodė esant pikta - nei saulės, nei Maironio. Ir kas gi jas supaisys… Vainiaus minčių pagrindu: yra du būdai suprasti moteris, tačiau niekas jų nežino. Deja, naktis pasirodė esanti ne išimtinė.

Pastarųjų dienų minčių balaganas kaip reikalas neduoda ramybės. Atrodo, ruduo, ramu, gera, tačiau nė velnio, atsiprašant. Stipriai išėjau iš pusiausvyros, nebeturiu ką ypatingo ir blog’an parašyti. Na, bet prisiminsiu esąs lietuvis ir viskuo apkaltinsiu aplinką, šiuo atveju - rudenį.

Rudens tema yra itin populiari tarp romantikuojančių mergaičių, todėl ašai pabūsiu romantikuojantis berniukas ir pamėginsiu išdėstyti tai, kas šiuo metu sukas mano vargšėj smegeninėj.

Už ką aš rudeniui dėčiau pliusą:

• už vėsius ir darganotus rytmečius, kuomet tolumoje matai kylant rūką (na, tai dažniausiai būna koks kaminas, bet negadinsiu akimirkos įspūdžio).
• už tai, ką jis padaro iš žmonių - susivėlusius nykštukus ilgais paltais ir raudonomis nosimis.
• už tylų nerimą laukiant vėluojančio autobuso į mokyklą ir tikintis, kad jis galbūt vėluos tiek, kad nespėsi į pirmą lietuvių.
• už tai, kad kavinės pagaliau susinešė savo taburetes ir stalus į vidų, ir einant pro šalį nebėra tikimybės pamatyti nepageidaujamų marmūzių.
• už aprimusius vakarėlius anapus sienos, kurie vasarom ypač dažni ir garsūs.
• už prasidėjusį serialų sezoną - vakarais namuose pagaliau būna tylos valandėlės.
• už jaukius savaitgalio vakarus, kai už lango lyja, o namuose šilta ir gera su mylimu žmogumi.

• už artėjančią žiemą.

Už ką rudeniui dėčiau minusą:

• už kasmet įvykstančią kokią nors skaudžią nelaimę arba visišką nesąmonę, kurios atgarsiai dar ilgai neapleidžia.
• už daugybinius moralinius sužalojimus pamokų, tokių kaip dailė, lietuvių kalba arba kūno kultūra, metu.
• už lietų, kuris užklumpa rūkant paskutinę cigaretę.
• už dar nešildomų butų šaltį.
• už klasės nuotraukos įgyvendinimą. -.-
• už slogą, peršalimą ir visokias kitokias baisias bacilų sukeltas reakcijas.
• už neužtikrintumą, kad žengdamas ant nukritusio lapo, neužžengsi ant po lapu besislepiančio stebuklo.
• už vėlyvą kioskų darbo laiko pradžią, kas iššaukia sunkią dieną be tabako.
• už neblaivų termometro stulpelį - tai jis aukščiau juostos, tai žemiau, nesupaisysi.
• už suaktyvėjusius autobusų vairuotojus/kamikadzes. Jie tikriausiai mano, kad greitai ir savižudiškai važiuojant autobusas greičiau sušils. Ir iš dalies jie teisūs.

Na, minusų priskaičiavau šiek tiek daugiau nei pliusų, tačiau ne kelią į žvaigždes mes čia žaidžiame. Ruduo išties yra labai įvairiapusiškas ir tik nuo tavęs pačio priklauso, iš kurios pusės į jį pažiūrėsi. Nuoširdžiai linkiu nepasiduoti liūdnoms rudeninėms nuotaikoms, o ypač linkiu nenusiteikti labai optimistiškai, kadangi vienas slystelėjimas ir to optimistiškumo gali greitai nebelikti. Liks kiaurymė, kurią nežinia kas užpildys. Realizmas vis dėlto yra geriausias pasirinkimas šiuo ir visais kitais atvejais, todėl… Ech. Nevermind.

Gyvenimas yra toks šlykščiai brūdnas reikalas, vis dėlto. Kad ir kiek jį tvarkytum, kad ir kaip juo rūpintumeis ir stengtumeis pamilti, jis būtinai pakiš tau tokią padnoškę, kad daugiau nebesinorės nieko. Rodos, viskas einasi taip, kaip tik pasvajoti anksčiau būtų buvę galima, tačiau, atsiprašant, pyst ir sugriuvo - nebeliko nieko, kas tiek laiko puoselėta ir mėginta išsaugoti. Pasitaiko? Na, kam gi ne.

Vis dažniau iš aplinkinių girdžiu - judinkis, gyvenimas nestovi vietoj, su tokiom senamadiškom pažiūrom toli nenueisi, tau pats gyvenimas parodys, kaip reikia mąstyti, tave supantys žmonės tau įrodys tas tiesas, kurių turėtum laikytis, pačiam daryti nieko nereiks, tik plaukti pasroviui ir savo išsišokėlišką nuomonę pasilaikyti sau, o geriausia - iš vis ją išmesti iš galvos. Negi tikrai reikia taip gyventi?

Piktas Faustas nėra toks dažnas visuomeninis reiškinys. Na, veikiau ne piktas, o prislėgtas ir nebematantis nė mažiausios šviesulėlio ar lempikės, kuri nušviestų teisingą sprendimą.

Nebeturiu kantrybės iš savęs laukti tokių jausmų, kurie turėtų pasirodyti. Nusibodo klausytis šnekant kitus ir mintyse keikti jų visiškai idiotišką požiūrį, o nebeištvėrus iškeikti jį garsiai ir būti apšauktu netolerantiškumo įsikūnijimu. Nebegaliu daugiau būti prieštaraujančiu paaugliu. Galbūt gana, vis dėlto?

17 - tieji gyvenimo metai yra viso mėšlo centras ir viršūnė. Jautiesi toks… Toks… Būtent, neturiu žodžių paaiškinti šiam jausmui. Visa laimė, kad nesusiduriu su neišklausymo ir visiško nesupratimo problema. Kol dar yra žmonių, kurie savyje suformuotomis dogmomis bent aguonos grūdeliu panašūs į mane, tol galiu drąsiai teigti, kad nesu nesuprastas.

Pradėjau šnekėti apie dogmas ir, kaip per lietuvių kalbos pamokas, išsikėliau klausimą - ar gali tokio amžiaus jaunuolis savyje jau turėti tvirtus nusistatymus ir ar gali drįsti juos saugoti ir puoselėti, jei jam jie atrodo teisingi ir visiškai be trūkumų? Vis dėlto manau, kad ne. Augantis žmogus dar tik formuoja savyje tai, ką galutinai sudėlios į vietas pasiekęs tokį gyvenimo tarpsnį, kai į jį parduotuvėje pradės kreiptis ponu arba ponia.

Gyvename tam, kad kurtume taisykles, o kuriame taisykles tam, kad jas laužytume. Tai, išvada - gyvename tam, kad laužytume taisykles?.. Įdomu, ką į tai atsakytų žmogus, kuriam jau virš 60-ties. Ar tikrai nėra palankiau ramiai plaukti pasroviui ir nuosekliai siekti to, ko negali pasiekti vienu mostu?.. O gal tik laužydamas nusistovėjusias ir dievobaimingų viduramžių gyventojų sukurtas moralės normas ir pavirsdamas visų močiučių siaubu pasieksi tai, ko iš tiesų trokšti?

Žmogus sukurtas laisvas, tačiau pats save suvaržė. Suvaržė viskuo, kuo tik įmanoma, pradedant rūbais, baigiant pažiūromis. Kaklaraiščiai veržia kaklus, korsetai - liemenis, o abejonės neleidžia atsipalaiduoti mūsų nepailstančioms mintims. Štai jau kiek laiko suku galvą šiais klausimais, o pamėginęs aptarti juos garsiai esu apšaukiamas praeito amžiaus pensininku. Gal ir per stipriai į visą tai reaguoju ir galbūt atrodo, kad dabar mėginu sulaukti pripažinimo, pritarimo ir padrąsinimų, tačiau ne to augančiam ir besiformuojančiam žmogui reikia.

Kaip kad taptų dailia varlyte, organizmas pergyvena bjaurias buožgalviškas stadijas, taip ir gražios sielos ir minčių žmogus jaunystėje pergyvena šlykščią paauglystę. Tačiau tarp žmonių ir varlių yra vienas skirtumas - varlių nedrasko abejonės, kuriuo keliu eiti, kad gyvenimas taptų toks, kokio nori. Žmogus štai turi galybę pasirinkimų, jo už krūmo netyko joks gandras, bet vistiek, va, dvejoja ir priverčia dvejoti kitus.

Individualumas tikriausiai yra pats dvilypiškiausias mano sutiktas reiškinys. Norint būti individualiu, neužtenkta tiesiog vienetinio vardo ir pavardės, išskirtinos išvaizdos. Netgi neužtenka individualaus mąstymo. Individualumas pasireiškia būtent per tai, kaip tu elgiesi su aplinka, kiek tolerantiškas jai esi. Nagi, kodėl žmogus pasirodo menkesnis už varlę, kuomet reikia pasirinkti?.. Varlės nemėgina daryti įtakos viena kitai, kuriuo keliu eiti. Jos eina, ir tiek. Kad ir į pražūtį, bet eina. O žmogus? Ne tik kad pasirinks netinkamą kelią, bet paskui save įtrauks ir dar keletą. Visa laimė, kad dar yra tokių, kurie eidami teisingu keliu paskui tempiasi kitus. Tačiau deja, tai yra taip reta. Ir mano pikta galva, būtent tai ir yra tikras individualumas. 

Nenoriu apleisti savo nemirtingo stiliaus atsiprašyti už savo mintis, jeigu ką nors netyčia įžeidžiau arba dar kokį velnionišką darbą atlikau šiuo įrašu, vis dėlto spjaunu į viską ir viešinu daug nemalęs klaviatūros. Tikriausiai laikas pakeitė ir mane. Ir dar neišsiaiškinau, ar į gerą.

Ruduo atkeliavo ne tik šalčiu - vos iškiši nosį iš laiptinės, tuoj apčiaudės koks nedėkingas praeivis, tuoj apkosės koks pagyvenęs asmuo, ar netgi vieno jų šuo. Bacilos, virusai ir visoks kitoks mėšlas šiuo metų laiku apturi visišką rojų ir idilišką gyvenimo viršūnę. Deja, jiem nesu atsparus ir aš.

Na, nors kyla didelių abejonių, ar kas nors vėlgi manęs pasigedo, kaip tada, rugpjūtį, tačiau viltis vis dar lieka. Tokių žmonių turiu iš visų jėgų atsiprašyti už savo visišką neatsparumą rudeniniams sindromams. Ne, depresija nesergu, tačiau gripas neprastai už gerklės pričiupo.

Sirgti niekuomet nepatiko ir niekuomet nesuprasiu tų asmenų, kurie sirgimą laiko puikia priežastim praleisti pamokas. Na, nesiginčysiu, pailsėjau tikrai kaip ir priklauso, atlikau visus darbus, kurių vis nespėdavau atlikti paprastomis savaitės dienomis, todėl galiu drąsiai teigti, kad liga išėjo į naudą. Tačiau dabar, kai savijauta vėlgi grįžo prie ganėtinai normalios, su nekantrumu sėdu rašyti. Jau buvau pasiilgęs šios malonios ir širdžiai artimos vietelės.

Paskutiniame įraše minėjau, kad turėjo įvykti Vėjo vestuvės. Ir pagal ankstesnius faktinius įrodymus, turėčiau detaliai aprašyti tai, ką mačiau, ką jaučiau ir ką girdėjau tą dieną. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, papasakoti neturiu ką. Vestuvės paprasčiausiai… neįvyko.

Tokį pavadinimą įrašui parinkau neatsitiktinai. Šalia tokių nosiningų ligų prisidėjo šuorais į tėvų kambarį tempiamos lygiai tokios pačios vienkartinės nosinaitės, tik šios skirtos mamai, štai jau savaitę nesugebančiai numaldyti savo ašarų liaukų. Didelis sukrėtimas įvyko, tačiau apie viską iš pradžių.

Spalio 3 d. rytas buvo jaukiai vėsus, gal netgi sakyčiau mielas širdžiai, kaip ne kuris kitas spalio rytų. Nenoriu plėstis apie aplinką ir nuobodų ruošimąsi ceremonijai - nieko ypatingo ir pastebėtino neįvyko. Peršokime tiesiai prie reikalo, kaip sakant, šiuo atveju, prie altoriaus.

Jaukioje bažnytėlėje susirinko nedaug žmonių, vestuvės turėjo būti kuklios ir kaip ir paveikslėlio, tik su artimiausiais žmonėmis. Apsidairęs aplink, pamačiau daugybę savaip susijaudinusių akių. Juk vestuvės - tikrai did ir ypatinga diena, ypač jeigu veda/išteka vienas tavo šeimos narių. Šiek tiek pasišnekučiavęs su Vėju, pokalbio smulkmenų neviešinsiu, atsidūriau savo vietoje šalia susijausminusios šeimynos.

Suskambo vargonai, skelbiantys pamaldų pradžią ir visi su nekantrumu atsisuko į bažnyčios duris, laukdami jas atsidarant ir įžengiant nuotaikai. Laiko atžvilgiu, ji vėlavo apytiksliai 20 min, tačiau niekas per daug dėl to galvos sau nekvaršino ir nė nebandė ieškoti, kur ši pasidėjusi. Juk šiais laikais madinga vėluoti, vis dėlto. Net ir į savo vestuves.

Tačiau praėjus pusvalandžiui, aplinkinių veiduose atsirado nerimo šešėlis. Prasidėjo nerimąstingas gręžiojimasis vieniems į kitus ir mėginimas kokiais nors būdais prisišaukti nuotaką - kas malda, kas skambučiais. Į skambučius ji neatsakė, į maldas, tikriausiai, irgi.

O nuo šios vietos ir prasidėjo visas filmo vertas scenarijus. Tikrai, nesikuklindamas galėčiau teigti, kad sudalyvavau labai neblogame filmavime, tik deja, šis filmas nepasieks didžiųjų ekranų. Vėjas nėra labai atsakingas ir pareigingas asmuo, jo mobilusis nebuvo išjungtas ir tūnojo kostiumo kišenėje, todėl jam suskambus, visi nuščiuvo ir per bažnyčią nuvilnijo klausimų banga.

Prieš mesdamas žvilgsnį į ekraną, Vėjas šiek tiek susigūžė ir sutirtėjo, o tuomet tyliai atsiliepė. Pokalbis buvo vienpusiškas, kadangi jis nepratarė nė žodžio. Tik veidas po truputėlį niaukėsi, užslinko baimės šešėlis. Baimės, kad tai, kas buvo sakoma, tikra tiesa. Darkart kartoju - šis vaizdas buvo vertas kamerų. Ir tie, kas tai matė, prisimins dar labai labai ilgai. Ir tikriausiai niekuomet nepamirš.

Išmetęs iš rankų mobilųjį Vėjas susvyravo ir išbalo, lyg vaiduoklį pamatęs. Pirmose eilėse buvę pabroliai kaip mat prie jo prišoko, tačiau neišlaikė - po kelių minučių jis jau tysojo palei altorių, visiškai be sąmonės. Už keliolikos minučių pasirodė greitoji ir daugumai jau buvo aišku, kas nutiko. Na, tikriausiai ir jums kartoti tai būtų beprasmiška.

Paskui greitosios automobilį išvažiavome ir mes, tylomis ir be emocijų veiduose, tik mamos veido raumenėliai laiks nuo laiko virptelėdavo. Prapliupo ji, kai atsidūrėme prie ligoninės. Na, nebeišlaikė. Šokas buvo milžiniškas, be išimties visiems.

Tuo tarpu, Vėjas greitosios pagalbos automobilyje buvo atgaivintas ir jo nė nemanyta guldyti apžiūrai - regis, tai paprasčiausiai įvyko iš streso. Tik veždamiesi jį namo galutinai suvokėme, kas įvyko - vestuvės neįvyko, nuotaka atsisakė tekėti. Dėl tik jai vienai, tikriausiai, žinomų priežasčių. Nenoriu pasirodyti paviršutiniškas, todėl šios situacijos komentarus pasiliksiu sau.

Todėl šią savaitę ir gyvenam mes taip, kaip dar niekuomet neteko - apsikrovę tuntais vienkartinių nosinaičių, kas bėgančią nosį raišioti, kas ašaras šluostyti. Siaubinga savaitė iškamavo visus iki vieno, tačiau, mamos žodžiais tariant, nuo pirmadienio pradedam naują gyvenimą. Šis nuotakos pabėgimas sugrąžino Vėją į šeimą, nors ir trumpam, jis pagyvens pas mus, kol susitvarkys su savo mintimis ir nervais, pats teigė, jog bijotų pasilikti vienas, kad neduok Diev ko nors netikėtai nesugalvotų. Juk, vis dėlto, ne pasišlykštėjimą jis jai jautė. Toli gražu ne.

Iš gilios vaikystės atsinešiau įsitikinimą, kad ligoninėse slypi kažkokia tam tikra paslaptinga jėga, kuri tave, vos tik užėjusį pro stiklines duris, įsupa, apčiaudi, apkabina ir nepaleidžia, kol jų neuždarai paskui save išeidamas. Ligoninės atmosfera visuomet būna nepavydėtina - kur bepasisuksi, vis kas už akių užkliūva, stengies nukreipti dėmesį nuo žingsniavimo tikslo, valdais neapsisukęs ir nepabėgęs kur akys mato. Tačiau tai itin sudėtinga.

Didelių asmeninių intymių reikalų su ligonine turėjęs nesu, ačiū Dievui, tačiau retkarčiais profilaktiškai apsilankau - tai kokio pažįstamo vargšelio aplankyti, tai dar su kokiais nors tikslais (ne, medicininės marihuanos nevagiu).

O šįkart paspirtis keliauti į ligoninę, ir ne į bet kokią, o į pačias KMUK - Kauno medicinos universiteto klinikas, buvo viena iš malonesnių - vakar, prieš vidurnaktį, į pasaulį pasibeldė nauja gyvybė, visiškai naujas pusbrolio sūnus. Todėl sulaukęs kvietimo susiruošiau į kelionę, kurią dar oi kaip ilgai atsiminsiu.

Buvo ganėtinai problematiška, atsidūrus Kaune, rasti pačias klinikas - jos, pasak poros vietinių, esti visai netoli, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti kur. Nusižiūrėjęs gerą vietą priešais stotelės žemėlapy su autobusų grafikais, geroms 10-čiai minučių užėmiau tokią padėtį, kol galiausiai suvokiau, ką turėčiau daryti. 

Po keliolikos minučių žioplinėjimo per langą, jau stovėjau prie vartų į klinikas ir kaip paskutinis idiotas vėpsojau į pagrindinį pastatą. Pasipurtęs susiprotėjau pažvelgti į informaciną lentą ir greitai nubinzdenau reikiamo padalinio link. 

Šiandieną oras pasitaikė toks mielas ir švelnus širdžia - tikrai bobų vasara. Saulė maloniai kutena veidą, nesijaučia didelio šalčio arba atėjusio rudens, todėl kieme matėsi daug slankiojančių pižamuotų ir kostiumuotų žmonių. Vienų veiduose šypsenos, kitų neviltis, trečių - visiškas abejingumas. Vaizduotėje iškilo keletas prisiminimų apie buvusius ir esamus draugus, kuriems galėčiau prilyginti šiuos veidus. Iš esmės, daugmaž visas žmonių emocijas galima suskirstyti į šias tris grupes, tačiau ne dabar kalba eina ne apie tai.

Prieš akis iškilmingai išdygo užrašas, skelbiantis kad atėjau kur ir reikėjo - į akušerijos-ginekologijos poskyrį. Kieme prie įėjimo prasilenkiau su keleta vyriškių, kurie ramindami nervus rūkymų dalinosi patirtimi apie pirmuosius vyriškus gimdymo požymius, kurie pasireiškia, kai jų žmonoms ateina laikas atiduoti pasauliui jų meilės vaisių. Pirmą, antrą, trečią… Praslinkau ganėtinai greitai, spėjau nugirsti tik:

- Niekada nesėdėk šalia procedūrkės, kai ji gimdo. Yra du pasirinkimai - arba varai laukan rūkyt, arba eini į gimdymą. Nieko kito.   

Įsidėmėjau. Niekada nesėdėti šalia procedūrinio.

Iš tiesų, nesvetimas man klausimas, kaip elgtis vyrui, kai jo žmona gimdymo palatoje. Neturiu patirties šiuo klausimu ir tikiuosi greitai jos neišgyventi, tačiau vis dėlto manau, kad vyro dalyvavimas gimdyme yra būtinas atributas. Teko išklausyti paskaitą mokykloje šia tema, šnekėjęs gydytojas buvo suvisam įsitikinęs, kad moteriai šimtą kartų lengviau, kai ji jaučia, kad šalia yra mylimas žmogus, kuris ja rūpinasi. Šnekėdamas iš savo patirties, pats jau ilgą laiką dirbdamas akušeriu-ginekologu, pasidalino įspūdžiais ir netgi komiškais atvejais, kuomet pasireiškia stipriosios lyties silpnumas. Na, atvejai, kai gimdo abu tėvai, tik vienas psichologiškai. Savo tvirtos nuomonės šiuo klausimu neturiu, tikriausiai ją susidarysiu tai patyręs. O kolkas, tęskime.

Slinkdamas koridoriais nerimąstingai dairiaus į šalis ir sekiau palatų numerius. Seselė nukreipė būtent šia linkme, todėl, kaip sakoma, sekiau instrukcijas. Pakeliui sutikau keletą moterų, kurios vis dar laukia savo dieviškumo eilės. Jų akys vėlgi buvo labai skirtingos, vienos rėkė nekantrumu, kitos - ramybe, trečios iš vis balažin kuo nenusakomu. Judėjau pirmyn tol, kol aptikau reikiamą palatą. Prieš atidarydamas duris minutėlei stabtelėjau ir giliai įvėpiau, nė nežinau kodėl, bet jausmas buvo toks, lyg keliaučiau aplankyt savo pačio žmonos ir atžalos. Brr.

Palata buvo nutvieksta popiečio saulės, jaukiai dulkėtas oras darė ją dar šiltesnę. Nors lovų palatoje dvi, užimta ligoniu jų tik viena, kitoje atsipūtęs parpė pusbrolis. Na, suprantama, po tiek nervų, gi reikia pailsėti, neteiskim. Pasukau link naujai iškeptos mamytės lovos ir buvau pasitiktas su didžiausia šypsena nuo ausies iki ausies.

- Faustai, įsivaizduoji, aš mama!

Nesugalvojau ką atsakyti, emocijos išsunkė patį laimingiausią man įmanomą veidą ir buvau labai stipriai apkabintas. Moteris buvo tikrai laiminga. Tikrai, labai labai laiminga.

Nuo mudviejų sukelto šiokio tokio šurmulio, lovoje pradėjo judėti pusbrolis, o pamatęs mane savo žmonos glėbyje netikėtai pašoko. Tuomet kaip pliušinis meškutis atsidūriau jo rankose, ir tai buvo taip baisiai keista. Tokios didelės laimės tikrai nesu matęs, širdis džiaugėsi su jais. Ir vis dar sėkmingai džiaugiasi. Susėdę ant mamytės lovos ilgai šnekėjom apie jaumus, apie išgyvenimus, apie baimes ir norus, kurie atžalos atėjimo į pasaulį metu buvo apsigyvenę kiekvieno galvoje. Pusbrolis, žinoma, gimdyme dalyvavo ir labai šauniai laikėsi, nors pripažino, kad buvo minučių, kuomet atrodė, jog nervai išmes jį iš kojų.

Pasidžiaugėm, kad skausmai ir nerimas baigėsi ir kaip tik tuo metu palatos durys atsidarė ir atnešė jų mažutį, dar kolkas bevardį, tačiau tokį neįtikėtinai mielą, kokie sugeba būti tik dar visiškai maži kūdikiai. Tikriausiai esu minėjęs, kad nesu didelis jų gerbėjas, tačiau būnant taip arti tokio mažo stebuklo, nereaguoti tiesiog neįmanoma. Pasitraukiau kiek į šoną ir tyliai išslinkau pro palatos duris, nenorėdamas trukdyti tokios nuostabios šeimyninės akimirkos, kuomet visi trys gyvena pačia didžiausai laime ir nėra jokių trikdančių minčių apie ateitį.

Po keliolikas minučių koridoriuje prie manęs prisijungė ir pusbrolis, kadangi mamytei atėjo laikas maitinti. Darkart perpasakodamas man emocijas, kurias išgyveno, jis tiesiog netvėrė savo kaily, pagalvojau - štai taip atrodo žmogus, kuriam gyvenimas dabar visiškai spalvotas. Nesinorėjo galvoti apie nieką kitą, tik apie akimirko grožį ir tobulumą. Na, galbūt per stipriai visą tai sureikšminu, tačiau tai padarė man labai didelį įspūdį. Labai.

Dar kiek laiko pabuvęs su jais, nusprendžiau palikti juos vienus džiaugtis vienas kitu ir pasukau link išėjimo. Prie durų jau nebesimatė buvusių rūkančiųjų, nenorom pagalvojau, galbūt kažkuris vienas jų, arba net keletas jų, jau džiaugiasi sėkmingai pasibaigusiu gimdymu. O galbūt liūdi dėl šiokios tokios nesėkmės. Na, bet tikriausiai niekas nedrįs prieštarauti, kad naujos gyvybės atėjimas į pasaulį yra vienas nuostabiausių stebuklų, kad ir ką sakytume.   

Kelionė namo niekuomet neprailgsta, grįžau kupinas tokių pačių teigiamų emocijų ir tuomet prisiminiau, ką buvau pamiršęs. Juk rytoj Vėjo vestuvės, po velniais. Na, vadinasi, rytojus laukia labai sudėtingas, dėl ko dabar, išvargęs po tiek siaubingai malonių emocijų, nusižengsiu savo įsitikinimams ir daug nemąstęs šliaušiu migin. Tik suvokiau, kad netruks prabėgti tie mėnesiai ir lankysiu savo sūnėną arba dukterėčią. O minčiai nukrypus prie savų vaikų, skubu užbaigti. Dėl viso pikto, heh.

P.S. Pavadinimas - netikėtai užklupusi mintis iš kažkur girdėto eilėraščio. Dovanokit, autoriaus neatsimenu.

Mūsų namuose nėra žadintuvų. Žadintuvai gadina visą ryto romantiką, nesvarbu, miegotos ar nemiegotos nakties. Jie suardo tylą, gėrį ir blogį, persipynusius mintyse ir sapnuose, sugriauną viską, ką panelė Naktis mums tuokart davusi. Žadintuvo garsas primena Trojos arklio klastą - apsimetęs dailiu laikroduku tupi ant spintelės, o atėjus pačiam netinkamiausiam laikui pasirodo visu gražumu. Ir jau tada nebelieka kur dingti, Trojos arklys jau tavo ausyse ir pats kaltas, kad jį tokį priėmei. Būtent dėl tos priežasties pas mus jų ir nėra.

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kodėl pradėjau būtent nuo žadintuvų. Ruošiausi vėlgi burbuliuoti ir savaip keikti nuobodžias vienuoliktos klasės pradžios lietuvių kalbos pamokas, kuriose visi lietuviai vienuoliktokai nagrinėja literatūros ištakas - tautosaką, antikinę literatūrą ir šv. Raštą. Na, bet tiek to.

Pastarosiom dienom galvoje sukas vis tie patys trys žodžiai: antika, antika, antika. Niekuomet negalėjau pasigirti geromis lietuvių kalbos žiniomis, o ką jau kalbėti apie literatūrą, tačiau šis nežinojimas jau pasiekė epogėjų. Esu ganėtinai imlus tokiems reikalams, o mokytojai pasiūlius mokantis antikos bruožus, autorius ir visokį kitokį priešistorinį šlamštą sieti kuo daugiau tokių dalykų su kasdienybe. Štai ir prilyginau žadintuvą Trojos arkliui - pirmas stogo slinkimo požymis.

O kad neprilytų į makaulę, ją apdangsčiau mitais. Dėl viso pikto pasistengiau grąžinti stogą į vietą, sudaigsčiau jį Ariadnės siūlais, atlikęs šį Sizifo darbą atsiguliau į Prokrusto lovą, šalia pasidėjęs Damoklo kardą ir staiga supratau, kad galva - mano kulnas. Achilo kulnas. Užmigau su mintimis apie mūzas ir kai sapnai pasipylė lyg iš Gausybės rago, suvokiau atsidūręs ties Rubikono riba. Tačiau pažadino. Nedėkingas keturkojis Trojos arklys, įsikibęs nagais, sukėlęs Tantalo kančias ir Panišką baimę prarasti rašomąją kūno dalį.

Ir štai galvoje nebelieka jokių minčių nei apie antiką, nei apie tautosaką, nei, tuo labiau, apie šv. Raštą. Dabar mano galvoje zvimbia įkyrus įsivaizduojamo žadintuvo signalas, kuris ragina gyventi toliau. Pagulėjęs dar keletą minučių žvilgtelėjau į laikrodį - 03:08. Už lango tamsu tamsu, kambarys alsuoja šalčiu, vėl pamiršau uždaryti langą. Puodelis karštos kavos nuramina jausmus, todėl su tvirtu pasiryžimu ką nors naudingo išmokti prisėdu prie namų darbų.

Bet, kaip minėjau, galvoje visiškai tuščia, kaip niekuomet. Pusvalandžiui akys sustingo ties lango rėmu ropojančio neaiškaus pavidalo voriuku. Tamsoje jis atrodo kaip maža judanti dėmė, kuri tai juda i viršų, tai žemyn, link palangės. Link mano palangės. Įsitaisiau ten su fizikos vadovėliu rankose ir pajutau tokią idilišką ramybę širdyje, kokios jau seniai nesu jutęs. Trumpam grįžo gebėjimas mąstyti, todėl tuoj susukau mintį apie netoliese esančius medžius.

Ar ne per lengva būti medžiu?.. Na, žinoma, nekalbu apie tuos, kurie auga nuolatinėj rizikoj, kad vieno jų tuoj neliks. Šneku apie Vilniaus rajono medžius, kuriuos pagrindinė kančia aplanko tada, kai koks vaikigalis ant jų kamieno išraižo meilės prisipažinimą arba aplaužo šakas. Medžiams nereikia mokytis antikos mitų, dievų ir litaratūros bruožų. Medžiams nereikia laikyti lietuvių kalbos egazmino. Gerai būti medžiu. Norėčiau. Bet ne krūmu.

Palengva grįžęs į realybę ir suvokęs, kad medžiu man, deja deja, būti nelemta, sutelkiau mintis į pamokas. Grįžo ne tik gebėjimas mastyti - su juo atsirado ir tas pas numylėtas pykčio ir beviltiškumo jausmas, kuris užplūsta atsivertus lietuvių kalbos vadovėlį. Pamažu suvokiu, kad neišsisuksiu, todėl pradėjau lėtai akimis vedžioti eilutes. Galvoje užgimė naują idėja - o kas, jeigu taip iš tikrųjų, galėčiau vedžioti žodžius po lapą ir sudėlioti juos taip, kaip man pačiam patogu? KIltų chaosas, erezijos užvaldytų pasaulį, kaip Pinkis ir Makaulė.

O Viešpatie, Pinkis ir Makaulė. Su jais į galvą grįžo ir ta nemirtinga įvadinė dainelė iš animacinio filmo, kuri kaip narkotikas užvaldo smegenis ir noris klausytis dar, dar ir dar. O jeigu ir nebesinori, nieks gi neklaus - ji mintyse, tai viskas. Užsimerkiu ir matau dvi laboratorines peles, kurios kasnakt bando užvaldyti pasaulį. Pasijuntu kiekvienu jų atskirai, o paskui abiejais kartu - stebiu kaip vienoje smegenų dalyje pasaulį užvaldyti mėgina Makaulė, o kitoje rately laksto Pinkis. Juk taip ir yra. Mumyse susigretina tiek prieštaringų personažų, viskas mumyse dera, dera kaip geriausi draugai. Kaip Pinkis ir Makaulė. Melodija užhipnotizuoja: The Pinky, the Pinky and the Brain, Brain, Brain…

Tpfū, kad juos kur per krūmus neštų. Grįžtu prie vadovėlio. Prieš tai žvilgtelėjęs į laikrodį, kuris nedėkingai rodė 05:36, griežtai susikoncentruoju ties prasmingais žodžiais knygoje. Sodoma ir Gomora. Pinkis ir Makaulė. Sodoma ir Makaulė. Pinkis ir Gomora. Damn.

Turiu kvailą sąvybę prisminti viską, ką naktį mąsčiau. Niekuomet neatsimenu dienos minčių, jei mėginu jas prisminti po kiek laiko. Tačiau naktines mintis atsimenu kaip nieką kitą. Laikrodžiui iššiepus 06:30 pakylu nuo palangės ir atlikęs rytinius ritualus, laikui atėjus, patraukiu link stotelės. Autobuse įgyvendinu tai, ką planavau padaryti naktį - bent vienąkart įamžinau savo naktinius išgyvenimus ir Prometėjiškas kančias. Prisvaigęs taip, kaip dar niekuomet neteko to daryti, ramia sąžine praleidau dieną mokykloje. Spakainas kaip dvidešimt belgų viešinu šį įrašą, kad ir kiek visuotinės gėdos man tai kainuotų.